Pagal garų išgavimo būdą ir priemones pirtis gali būti japoniška, romėniška, arabiška, turkiška, suomiška (sauna), rusiška garinė. Pirčių skirtumus lemia tautų tradicijos, nacionaliniai papročiai, klimato sąlygos ir kiti ypatumai.
Lietuviškos pirties tradicijos paremtos populiariausiais pirčių tipais:
Sauna (suomiška pirtis) – tai sauso oro pirtis, kurioje oro drėgmė sudaro apie 5-25 proc., o pirties temperatūra pakyla iki 70-110 laipsnių pagal Celsijų. Optimali pirties temperatūra – 80-90 laipsnių.
Karštis saunoje reguliuojamas pilant vandenį ant įkaitusių akmenų. Joje rekomenduojama kaitintis 2-3 kartus, iki didžiausio prakaitavimo.
Prieš pirmą ėjimą kūnas sudrėkinamas duše, o išėjus iš pirties prausiamasi po vėsiu dušu ar apsiliejama vandeniu.
Sauna rekomenduojama žmonėms, segantiems alergija, sinusitu, artritu, migrena, nugaros skausmais, o mažiems vaikams, nėščiosioms bei vyresnio amžiaus žmonėms ja patariama nepiktnaudžiauti.
Garinė pirtis (dar vadinama rusiška) – ne tokia karšta kaip sauna. Oro temperatūra siekia iki 70 laipsnių pagal Celsijų, o santykis drėgnumas siekia 80-100 procentų.
Prieš einant į garinę pirtį reikia nusiprausti po dušu, užėjus į pirtį pirmą kartą pabūti joje ne ilgiau 10-15 minučių.
Į garinę pirtį rekomenduojama užeiti 2-3 kartus. Prieš pakartotinai einant į pirtį, reikia gerai atvėsti, kad nebūtų apkrauta širdis.
Neaukšta pirties temperatūra ir didelė drėgmė ne vargina žmogų, bet maloniai nuteikia, sušildo, skatina atsipalaiduoti.
Asmenims, negaluojantiems širdies sutrikimais, patartina vengti garinės pirties, o sergantiems bronchine astma ar kitomis kvėpavimo takų ligomis, prastai miegantiems, pasižymintiems lėta medžiagų apykaita, patiriantiems nestiprius sąnarių skausmus tokia pirtis ypač rekomenduojama.
Infraraudonųjų spindulių pirtis – naujovė, savo poveikiu organizmui artima rusiškai pirčiai.
Infraraudonųjų spindulių pirtyje temperatūra siekia 40-65 laipsnius pagal Celsijų.
Pirtis pasižymi tonizuojančiu organizmą poveikiu, nesukelia mieguistumo, prakaituojant iš gilesnių odos sluoksnių pašalinamos kenksmingos medžiagos. Prasiskverbdami į odą infraraudonieji spinduliai sušildo odą, raumenis, kaulus, sąnarius ir kitus audinius iš vidaus, suaktyvina kraujo apytaką.
Japoniška pirtis, nuo kitų pirčių besiskirianti tuo, kad joje kaitinamasi ne karštu oru ar garais, o karštu vandeniu. Tai medinis kubilas su specialiais suolais.
Vanduo šildomas krosnele, įrengta kubilo viduje ir atitverta medine sienele. Vanduo įkaista iki 45-50 laipsnių pagal Celsijų. Kubile sėdima pusiau gulomis, ant galvos užsidedama šaltu vandeniu suvilgyta kepuraitė. Ši procedūra yra puiki peršalimo ligų profilaktikos priemonė, padeda nuo reumato, nervų ir širdies-kraujagyslių ligų, medžiagų apykaitos sutrikimų.
Jei rusai pėrimuisi naudoja daugiausia beržines vantas (su laiku išmoko pertis ąžuolinėmis, kadaginėmis bei dilgėlių vantomis), tai lietuviai vieninteliai visame pasaulyje:
• pėrimuisi naudoja net 54 gydomųjų augalų vantas;
• savo garsiosiose garinėse pirtyse profilaktikos ir gydymo tikslams darosi masažą su įvairaus medaus rūšimis (lauko gėlių, viržių, liepų, grikių, miško ir pan.);
• garinėms inhaliacijoms naudoja įvairų vandenį – pelkių, šaltinių, upių, ežerų, lietaus, o taip pat girų, alų, midų, degtinės, 60 vaistažolių nuovirų ir antpilų skiedinius (geri pirtininkai iki šių dienų žino tų skiedinių proporcijos, beje, jos žinomos ir man). Tik visiški nemokšos ant įkaitintų akmenų pila gryną alų ar midų, – iš karto matyti, kad apie lietuviškas garines pirtis tokie žmogeliai nieko neišmano;
• savo pirtyse mėgsta ir naudojasi kontrastinėmis oro ir vandens procedūromis, apsipylimais šaltu vandeniu, maudymasi eketėse, murkdymasi šalto vandens kubiluose ir voliojimasi sniege;
• siūlo tokią didžiulę pirčių įvairovę: žemines pirtis, pusiaužemines, juodąsias (dūmines) pirtis, baltąsias pirtis iš rąstų arba molio su šiaudais, pirtis su krosnimi, ant kurios įkaitusių akmenų pilamas vanduo garui susidaryti. Žemaičiai iki mūsų dienų dar naudoja ir kubilines pirtis, t.y. į bet kurioje iš aukščiau minėtų pirčių į būtinai karšto vandens kubilą meta iš upių ištrauktus iki raudonumo įkaitintus akmenis (čia svarbu žinoti. kokie turi būti kubilai, vanduo ir kokie upės akmenys pirčiai);
• ir žinoma, pats didžiausias pirtininkų menas yra vantų paruošimas, surišimas, išdžiovinimas, šutinimas, kad periantis nenukristų lapai.
Apie patį pėrimąsi net ir kalbėti būtų šventvagiška, – čia jau visų lietuviškos garinės pirties menų viršūnė ir reikalaujanti atskiro didelio straipsnio. Kam teko pasinaudoti gero vanotojo paslaugomis, tas jau amžiams nebepamirš šios palaimos. Metraščiuose randame, kad Vytauto laikais geras perėjas kainavo tiek pat, kiek keturi žirgai. Perėjai profesionalai savo amatą perduodavo iš kartos į kartą, net būdavo atskiri kaimai, kurių visų gyventojų amatas būdavo mokintis pėrimo meno ir jie savo vaikus, jaunimą ruošdavo atsakingam pirtininkų darbui didikų ir bajorų dvarų ir rūmų pirtims. Kažin kodėl šiandien Lietuvoje niekas neruošia profesionalių pirtininkų?
Ilgus metus, lankydamas įvairiausiais Lietuvos ir pasaulio pirtis, rinkdamas įvairią rašytinę medžiagą, pirtininkų pasakojimus, galiu teigti, kad lietuviai, iš esmės turėjo kitokią, nei kitos tautos, pirties istoriją, tradicijas, pirties statymo principus, taip pat pirties lankymo ir naudojimo būdus.
Šiais laikais įvairiais būdais bandoma moksliškai ištirti, kaip geriau naudotis garine, kada pertis vanta, kiek kartų eiti į garinę ir kiek laiko joje būti, kiek kartų per savaitę maudytis pirtyje ir t.t. Žmonės nuo seno tai bando savo kailiu, klysdami ir kažką atrasdami, kuria įvairias metodikas.
Lietuviškoje garinėje pirtyje jokiu būdu negalima gerti alaus ir šiukštu degtinės, – tai būtų didžiausia šventvagystė, pirties išniekinimas, tyčiojamasis iš savęs pačio ir kitiems demonstravimas, jog esi mulkių mulkis. Deja, girtuokliavimo paprotys pirtyse, atsiradęs per rusų okupaciją, prigijo ir paplito. Ypač jis buvo populiarus komunistų nomenklatūrininkų tarpe, kurie, net specialias pirtis savo lėbavimams statydavosi. O juk dar visai nesenai, netgi po karo vyrai alų arba degtinę gerdavo tik po pirties, o degtinės tai tikrai nedaug, tik po “čierkelę” ant galvos geresniam miegui.
Vantų ruošimas Lietuvoje yra taip pat sena tradicija. Kiekviena šeima pasiruošia ne mažiau kaip 50 vantų ir yra nepriimta su ta pačia vanta eiti du šeštadienius iš eilės. Senovėje būdavo ištisi kaimai, kurie specializuodavosi vantų ruošime, rišime ir džiovinimame. Beje, geriausias vantas džiovindavo šiene. Jas parduodavo mugėse ir turguose. Šią vasarą man teko laimė stebėti, kaip vieno regioninio parko darbuotojai šeimomis su mažais vaikeliais, vadovaujant išmanančiam vantų rišėjui – ruošėsi vantas, – gražus, sektinas reiškinys.
Komentarai